Šiuolaikinėje psichologijoje ir švietimo pedagogikojepradinės mokyklos amžiaus vaikai turi daug metodų, kuriais siekiama sukurti atsakomybės jausmą, pareigą tėvams ir tėvynei, tinkamą požiūrį į draugus ir bendraamžius, ir pan. Bet koks ugdymas, nepriklausomai nuo jos demokratijos lygio, yra tikslas sukurti visą asmenį, kuris galėtų nustatyti svarbius žmogiškuosius tikslus ir uždavinius, kuriems bus dedamos pastangos. Tačiau tarp įvairių pedagoginių praktikų reikia išskirti pagrindinius šeimos švietimo stilius, kurie yra palankesni visiems kitiems, turintys daugybę teigiamų savybių.
Ведущие педагоги современности выделяют два Pagrindiniai tokio švietimo stiliai yra kontroliuojami ir demokratiški, kiekvienas iš jų turi savo privalumų. Ištyrus vaikų grupę, nustatyta, kad kontroliuojant auklėjimo stilių jie buvo paklusnūs, baisesni, įkvėpti, bet tuo pačiu metu ne pernelyg patvarūs siekdami savo tikslų, nei demokratiniame. Jei asmenybės formavimąsi labiau naudojo demokratinis metodas, tada vaikai turėjo didesnį socialinį aktyvumą, vadovavimo įgūdžius ir tuo pačiu metu jautrumą (pažeidžiamumą, abejones ir savęs abejones). Taigi, šeiminio ugdymo stiliai parodė, kad kai kuriose srityse ir kitose srityse yra ir privalumų. Tyrimo rezultatas - daugelis mokslininkų padarė išvadą, kad tinkamiausias yra mišrus stilius, kuris apima skirtingų požiūrių naudojimą, atsižvelgiant į konkrečias sąveikos su vaiku sąlygas.
Svarbu atsižvelgti į tai, kad kiekvienaskūdikiui turi būti skiriamas didesnis dėmesys ir rūpinimasis, nes šiuo atveju jis galės tapti visaverčiu asmeniu. Naudojant „nemokamo tėvystės“ metodą, kuris taip pat yra plačiai paplitęs tarp daugelio tėvų, vaikams yra daug įvairių žaislų, tačiau jie niekada nepakeis suaugusiųjų dėmesio. Šis svarbiausias veiksnys turėtų būti žinomas kiekvienai šeimai, kuri rūpinasi savo vaiku augti kaip tikru asmeniu.
Šeimos švietimo psichologija taip pat reiškia keturių pagrindinių tėvų elgesio parametrų tyrimą:
- Tėvų reikalavimai, padedantys vystyti vaiko emocinę, komunikacinę ir intelektinę sferą.
- Pagrindiniai bendravimo su vaikais būdai komunikacinio proceso metu, kai svarbus vaidmuo tenka skirtingiems šeimos švietimo stiliams.
- Emocinė parama, išreikšta tėvų gebėjimu išreikšti šiltą draugystę, užuojautą, meilę ir pasididžiavimą savo vaikų sėkmei.
- Tėvų kontrolė, pasireiškianti jų gebėjimu paveikti vaiką ir reikalauti patenkinti suaugusiųjų poreikius.
Dėl daugybės pedagoginiųtyrimais ir ne tik teorinių pokyčių, bet ir praktinių rezultatų požiūriu nustatyta, kad geriausias vaiko pasirinkimas yra rimtų demokratijos tėvų reikalavimų derinys. Taip pat su sąlyga pasirinkti tą ar tą užduotį pačiam vaikui atlikti. Šeimos auklėjimo stiliai ir jų naudojimas taip pat priklauso nuo daugelio veiksnių, kurie rodo tėvų sugebėjimą kontroliuoti savo emocijas ir jausmus, nes daugelis jų nesugeba susitvarkyti su savo jutimo sfera. Su tokiais tėvais vaikai yra mažiau kompetentingi ir, kaip taisyklė, kenčia nuo suaugusiųjų dėmesio stokos.
Apibendrinant visa tai, kas išdėstyta pirmiau, reikėtųsakyti, kad šeimos psichologija ir šeimos auklėjimas yra nepaprastai svarbūs, nes būtent šeimoje vaikas gali teisingiausiai suvokti išorinį pasaulį ir savo vietą jame. Tuose, kur karaliauja meilė ir harmonija, vaikas yra maksimaliai apsaugotas nuo visų nepalankių išorinių veiksnių, dėl kurių jis ateityje stengsis sukurti stiprią šeimą, kaip esminį laimingo ir pilnaverčio gyvenimo elementą.
