Postmodernizmas filosofijoje yra kontroversiškiausiasreiškinys per visą žmogaus minties istoriją. Jis turi savo pranašus, šalininkus ir teoretikus. Lygiai toks pat skaičius oponentų ir tų, kurie nesutinka su jo idėjomis. Ši filosofija yra skandalinga ir nestandartinė, todėl ji suranda savo gerbėjus arba aršius neapykantos dalyvius. Tai sunku suprasti, jame yra daug įdomių ir prieštaringų dalykų. Ji yra tarsi Češyro katės šypsena, kurią galima suvokti ar nepaisyti, remiantis jų pačių įsitikinimais ir nuotaikomis.
Terminas „postmodernizmas“ tokiu pat mastutai reiškė tiek filosofijos, tiek XX a. antrosios pusės Vakarų pasaulio kultūros būklę. Tarp įspūdingiausių figūrų, kilnus, kuriam filosofijos postmodernizmas gavo apdailą, gali būti vadinamas Jacques Lacan, Gilles Deleuze, Isak Derrida, Michel Foucault ir kt. Tarp teoretikų paminėti Nietzsche, Schopenhauer ir Heidegger pavadinimai. Jį apibūdinantis reiškinys įtvirtino J. Liotare kūrinius.
Kompleksinis reiškinys, kuriam būdingi vienodai dviprasmiški kultūros ir mąstysenų pasireiškimai, yra postmodernizmo filosofija. Pagrindinės šios tendencijos idėjos yra tokios.
Pirmiausia, tai yra filosofijos „praradimas“,kreipkitės į visus ir niekuo kartu. Šio judėjimo pranašai žaidžia su stiliais, maišo ankstesnių laikmečių reikšmes, rūšiuoja citatas, supainiodami auditoriją jų sudėtingame pastatyme. Ši filosofija išblukina liniją tarp formų, struktūrų, institucijų ir apskritai visų apsisprendimų. Postmodernizmas teigia „naujojo mąstymo ir ideologijos“ išradimas, kurio tikslas yra sugriauti pagrindus, tradicijas, atsikratyti klasikos ir peržiūrėti vertybes bei filosofiją kaip tokią.
Postmodernizmas yra filosofija, skelbianti atstūmimąsenus idealus, tačiau tuo pat metu ne kurti naujus, o, priešingai, raginimą jų atsisakyti iš principo, kaip idėjas, atitraukiančias nuo realaus gyvenimo. Jos ideologai stengiasi sukurti iš esmės naują, iki šiol žinomą, „gyvenimą kuriančią kultūrą“, kuri kardinaliai skiriasi nuo visko, kas iki šiol žinoma, kurioje žmogus turi rasti absoliučią visišką, neribotą (įskaitant racionalumo ir sąžinės sąvoką) laisvę. Jie nori pakeisti tvarką kultūroje chaosu, kad atsirastų labai daug kultūrų, lygiai taip pat politinės sistemos turėtų tapti įvairios, tarp kurių taip pat neturėtų būti jokio skirtumo.
Kaip postmodernizmas mato žmogų?Dėl naujų pranašų žmonės turi būti nustoti teisti per savo individualumo prizmę, ribos tarp genijų ir vidutinybės, herojai ir minios turi būti visiškai sunaikintos.
Постмодернизм в философии пытается доказать humanizmo krizė, manant, kad protas gali sukurti tik kultūrą, kuri standartizuoja žmogų. Filosofai atsisako optimistinio ir progresyvaus požiūrio į istoriją. Jie kenkia logikai, galios struktūroms, idealų puoselėjimui, vienodumo paieškoms kaip pasenusioms ir nešančioms į pažangą.
Jei modernistinėje filosofijoje buvo orientuojamasi į žmogaus gyvenimą, dabar pabrėžiamas pasaulio pasipriešinimas žmogui ir jo nepagrįstas poveikis šiam pasauliui.
Своей популярностью постмодернизм в философии įpareigotas, pasak daugumos mokslininkų, ne dėl jo laimėjimų (nes jų visai nėra), bet dėl beprecedenčio kritikos lavinos, užgriuvusios jo pamokslininkus. Postmodernizmas neturi jokios prasmės savo filosofijoje, nemedituoja, o tik vaidina diskursus - štai ką jis galėjo pasiūlyti pasauliui. Žaidimas yra pagrindinė taisyklė. O koks žaidimas, koks žaidimas - niekas nežino. Nėra tikslo, nėra taisyklių, nėra prasmės. Tai žaidimas vardan žaidimo, tuštumos, „simulakrumo“, „kopijos kopijos“.
Postmodernistai sako, kad žmogus yra tik lėlė„Troškimų srautas“ ir „diskursyvi praktika“. Turint tokį požiūrį sunku generuoti ką nors teigiamo ir progresyvaus. Postmodernizmas filosofijoje yra minties nuosmukis, jei jums patinka, filosofijos savęs naikinimas. Kadangi nėra kraštų, tada nėra nei gero, nei blogio, nei tiesos, nei melagystės. Ši tendencija yra labai pavojinga kultūrai.
