Filosofijos samprata atsirado senovės laikotarpyje irįtraukė senovės Graikijos mokslininkų teorinę ir apibendrintą pasaulio viziją. Skirtingai nuo religinio mąstymo, būdingo antikos laikotarpiui ir viduramžiams, šiam mokslui būdingas žinių racionalumas, pasitikėjimas praktinėmis žiniomis ir gana tikslus mokslinis vertinimas. Filosofinė pasaulėžiūra, kuri antikos laikais apėmė ir matematiką, astronomiją ir astrologiją, fizikos ir chemijos srities sąvokas, buvo vieno žmogaus ar mokytojo ir jo pasekėjų požiūris į supančią tikrovę.
Todėl filosofijos sąvoka buvoįvairių pagrindinių idėjų apie pasaulį ir žmogų, taip pat visuomenės ir gamtos santykių rinkinys. Tokia nuomonė leidžia žmonėms būti gerai išmanantiems aplinkinę tikrovę, motyvuoti savo veiksmus, suvokti realius įvykius ir tuo pačiu metu vadovautis tam tikros civilizacijos charakteristikomis.
Visuomenė: Visuomenės samprata filosofijoje yra svarbiausiasudedamoji šio mokslo dalis, nes kiekvieno žmogaus gyvenimas negali būti vertinamas atskirai nuo visuomenės. Senovės mokslininkai šiuo požiūriu „bendruomenę“ laikė sąmoningai ir savanoriškai grupėje vienijančių žmonių sąjunga ir bendradarbiavimu. Taigi Aristotelis kiekvieną asmenį pavadino „politiniu gyvūnu“, priverstu bendrauti su valstybe, kur santykiai kuriami vadovavimo ir pavaldumo principu. Ir Platonas buvo pirmasis filosofas, sukūręs tendenciją totalitariškai interpretuoti bet kokią socialinę struktūrą, kurioje atskiro asmens vaidmuo išlieka minimalus.
Kitos sąvokos: Pagrindinės filosofijos sąvokos apima kategoriją„Pasaulio paveikslas“, žmogaus pažinimo ribos ir galimybės bei kiti klausimai. Net antikos laikotarpyje senovės mokslininkai ypatingą dėmesį skyrė ontologijai, kurią galima laikyti atskira būties doktrina. Ši filosofijos samprata skirtingose mokyklose turėjo savo aiškinimą, kai kuriuose mokymuose jos nuostatos buvo pagrįstos dieviška intervencija, o kiti mokslininkai pateikė materialistines idėjas. Senovės graikai aptarė būties problemas, būties vaizdą ir pasaulio egzistavimo prasmę, ir kiekvienas iš jų stengėsi rasti įrodymų pagrindą savo požiūriui.
Aristotelis sprendė išvaizdos problemąžmogus, ieškojo dieviškos proto apraiškos ir įrodymų apie aukštesnių jėgų įsikišimą į esamą tikrovę, pasaulio kūrimą siejo su metafizika. Ontologinį filosofijos aspektą tyrinėjo ir šiuolaikinės eros filosofai, tačiau būties prasmės klausimas buvo svarstomas atskirai nuo senovės mokymo, o daugumos mokyklų atstovai XVIII – XIX atmetė galimybę kištis į kitoniškos jėgos Žemėje vykstančiuose įvykiuose.
XIX amžiuje filosofijos samprata vis didesnėdaugiausia dėmesio skyrė antropologijai, nes ši kategorija tuo metu dar nebuvo atskiras mokslas. Šis aspektas susiformavo tiriant ypatingas žmogaus būties savybes su jo paties poreikiais, kuriuos reikia patenkinti. Norėdamas gauti tai, ko nori, žmogus yra priverstas išsiugdyti savo sugebėjimus, kurie leidžia jam užtikrintai judėti link numatyto tikslo.
O vokiečių mokslininkas R.XIX amžiuje gyvenęs Lotze išskiria žmonių polinkius į atskirą egzistuojančios realybės kategoriją. Pirmame plane jis pateikia moralinių, religinių ir materialinių vertybių, mokslo žinių ir turto santykį. Šie kriterijai lemia kiekvieno paimto žmogaus įsitikinimus ir elgesį, kuris ieško savo gyvenimo tikslų ir pats linksta į dvasinį ar materialų pasaulį.
