Socialinė gamyba yra kūrimo procesasbet kokia materialinė nauda, reikalinga visuomenės egzistavimui ir normaliam funkcionavimui. Gamyba vadinama socialine, nes darbų pasiskirstymas yra įvairiausių visuomenės narių. Visi žino, kad bet kokia gamyba yra organizuota tam, kad atitiktų konkrečius žmonių poreikius. Gamybinių elementų socializacijos laipsnis, rodantis jų priklausomybę individams ar visuomenei, laikomas socialinio ir ekonominio visuomenės formavimosi kriterijumi.
Socialinės gamybos pagrindas pasaulyjepolitinė ekonomika buvo padaryta prieš kelis šimtmečius. Bet kokia žmogaus veikla, kuria siekiama paversti kai kuriuos gamtos išteklius į vartojimo prekes, gali būti laikoma socialine gamyba. Jos pagrindiniai etapai:
- gamyba;
- paskirstymas;
- mainai;
- vartojimas.
Žmonių gamybos metumaterialinės ir nematerialios naudos. Galutinio produkto (vartojimo prekių ir gamybos priemonių) platinimo procese jie perskirstomi tarp įvairių gamybos objektų. Birža yra įvairių prekių pardavimo ir įsigijimo procesas kitoms išmokoms arba jų piniginei vertei. Prekių vartojimas ar naudojimas yra asmeninis ar gamybinis.
Socialinei gamybai būdingi šie veiksniai, kurie yra pagrindinis jos principas:
- darbas ar apgalvota veikla, kuria siekiama patenkinti socialinius ir asmeninius asmens poreikius, siekiant įvairių dvasinių ir materialinių privalumų;
- gamybos priemonės, kurias sudaro darbo objektai (medžiagos, žaliavos) ir darbo priemonės (įranga, padargai, konstrukcijos).
Socialinė gamyba ir jos struktūra buvožymiausių ekonomistų ir filosofų studijų objektas. Atlikus šį tyrimą buvo padaryta išvada, kad jis turi ląstelių struktūrą. Beveik bet kurioje šalyje darbo ištekliai, žaliavų bazės ir vartotojai yra išsklaidyti visoje jos teritorijoje, todėl, norint patenkinti žmogaus poreikius tam tikroms vartojimo prekėms, reikalingas darbo pasidalijimas, kuriame socialinė gamyba yra paskirstoma tarp skirtingų specializuotų įmonių.
Dėl šios produkcijos ląstelių struktūros jos veikimo metu išskiriami du lygiai:
- gamyba kaip techninio ir technologinio darbo proceso aspektas, tiesiogiai vykdomas pirminėse gamybos ląstelėse;
- gamyba kaip socialinis ir ekonominis visos šalies ar tautos procesas.
Pirmajame (mikro) lygyje žmonės yratiesioginiai darbuotojai, turintys tam tikrus darbo ir darbo santykius. Antrajame socialinės produkcijos funkcionavimo lygyje, vadinamame „makro lygiu“, tarp verslo subjektų formuojasi ekonominiai ir gamybiniai-ekonominiai santykiai.
Socialinės produkcijos struktūra yra tokia:
- materialinė gamyba - ją suformuoja daugumaįvairūs statybos, pramonės, žemės ūkio sektoriai, kurių pagrindas yra materialių gėrybių kūrimas iš gamtos išteklių. Tai taip pat apima pramonės šakas, tenkinančias žmonių poreikius: prekyba, transportas, komunalinės paslaugos, vartotojų paslaugos;
- nematerialioji gamyba - ji formuojasitokios sistemos: sveikatos apsauga, švietimas, mokslas, menas, kultūra, kuriose teikiamos nematerialios paslaugos ir kuriamos įvairios dvasinės vertybės.
Originalus bet kurios visuomenės gyvenimo pagrindasyra socialinė gamyba. Taigi žmogus, prieš kurdamas meno kūrinius, užsiimdamas mokslu, politika ar sveikata, turi patenkinti savo pagrindinius poreikius: turėti pastogę, drabužius, maistą. Būtent tai yra visuomenės gerovės šaltinis.
