Abejingas žmogus dažniausiai sąmoningai užsideda abejingumo „kaukę“

Abejingas žmogus arba „nerūpi“ yra personažaspuikiai papildantis šiandieninio pasaulio paveikslą ir net pretenduojantis į „pozityvaus“ statusą. Išsibrėžęs tikslą, jis sugeba taip susikoncentruoti į jį, kad kitos jo gyvenimo sritys (taip pat ir rūpinimasis artimųjų gerove) pasitrauks į antrą planą.

Šis gebėjimas šiuolaikinėje visuomenėje vadinamastikslingumas (kai kurie psichologai tai vadina santykiniu abejingumu) ir yra laikomas teigiama savybe. Absoliutus „nerūpi“ nuo giminaičio skiriasi tuo, kad yra abejingas ne tik kitų žmonių, bet ir savo poreikiams.

Ideali abejingumo forma laikoma pagrįsta"Nerūpi". Šios abejingumo formos patrauklumas yra tas, kad, kad ir kokį įspūdį šis žmogus paliktų apie save, jis liks abejingas bet kurioje situacijoje, „nepastebėdamas“ neigiamų įvykių. Bet jei jis vis dėlto pastebės ką nors neigiamo, jis tam neteiks jokios reikšmės.

Kas yra abejingumas?

Sociologai sąmoningą atsisakymą vadina abejingumužmogus nuo dalyvavimo pokyčiuose, kurie turi įtakos ne tik jo paties, bet ir visuomenės gyvenimui. Abejingas nesijaudina dėl kitų, yra linkęs į neveiklumą ir nuolat yra apatijos būsenoje.

Abejingumas būdingas daugeliui žmonių ir nėraatsiranda be jokios priežasties. Vienas neabejingas žmogus nuo vaikystės gavo viską, ko norėjo, užaugo egoistas, anksčiau galvodavo tik apie save ir jam nerūpi kiti. Kitas, užaugintas abipusės pagarbos atmosferoje, bet atsidūręs situacijoje, kai į jo padarytą gėrį buvo atsakyta blogiu, prarado tikėjimą teisingumu ir sąmoningai užmerkia akis į kieno nors žiaurumą.

Žmonės, priklausantys antrajam tipui, nenorintyskad vėl pasikartotų nemaloni situacija, jie atsiriboja nuo to, kas vyksta ir dažnai praeina žiaurumu. Tačiau yra ir trečias žmonių tipas. „Kiekvienas gauna tai, ko nusipelnė. Kišdamasis neleidžiu jiems ištaisyti to, ką praeituose gyvenimuose padarė jų protėviai ar jie patys “, – tokia jų mintis.

Apie abejingumo priežastis

Viena iš abejingumo priežasčių gali būti psichinėsutrikimas – būsena, kai žmogus nemoka rodyti emocijų. Užuojauta yra jausmas, kurio jis nesuvokia. Tokie žmonės dažnai vadinami pragmatikais, flegmatikais, džiūvėsėliais, tačiau įžeidžiantys žodžiai situacijos pakeisti negali, ypač jei psichikos sutrikimo priežastis – rimta fizinė trauma.

Paauglių psichologinės irkūno trauma dėl meilės išgyvenimų. Jaunas, bet neabejingas žmogus, net kartą patyręs stiprų psichinį (ar kūno) skausmą, gali visam laikui prarasti tikėjimą žmonėmis.

Gera „statybinė medžiaga“ yra ir vaikystėje patirtas meilės ir šilumos trūkumas. Remiantis statistika, dauguma neabejingų žmonių vaikystėje buvo „nemėgstami“.

„Žmonės, likite abejingi! (psichopato šūkis)

Psichiatrijos specialistų žodis„Abejingumas“ dažnai pakeičiamas medicininiais terminais „apatija“ ir „atsiskyrimas“. Abejingam žmogui būdingą stoišką ramybę oficialioji medicina laiko rimtu psichikos sutrikimu.

Apatija yra psichologinis sutrikimastyko absoliučiai visų – ir laimingųjų, ir pralaimėjusiųjų. Tai gali pasireikšti bet kuriam žmogui, nepriklausomai nuo jo psichologinio ir materialinio gyvybingumo. Kai kurie gydytojai pagrindine apatijos priežastimi, taigi ir abejingumu, vadina nuobodulį. Grupės specialistų teigimu, iš nuobodulio neapdraustos net pačios laimingiausios šeimos, turinčios svajonių darbą ir auginančios gabius bei paklusnius vaikus.

Taip pat ligos priežastis gali būti nuovargis – kaipemocinis ir fizinis. Abejingą žmogų dažnai kamuoja abejingumo (apatijos) priepuoliai, jis yra prislėgtas, neužmezga pažinčių ir nekuria planų. Jo paties gyvenimas jam atrodo nuobodus ir nenaudingas.

Linksmą ir bendraujantį žmogų abejingu ir apatišku gali paversti tokia situacija:

• kai jis ilgą laiką yra įtampoje;

• neturi galimybės pailsėti;

• išgyveno mirus artimiesiems arba buvo atleistas iš darbo;

• kai abejingas žmogus, prasčiau nei kiti prisitaikantis visuomenėje, gėdijasi savo prigimtinių poreikių;

• kenčia nuo nesusipratimų iš kitų;

• yra spaudžiamas asmens, nuo kurio tai priklauso;

• kai jis vartoja hormonus.

Psichologai pataria abejingumo priežasčių ieškotipaciento vidinis pasaulis yra ten, kur „gyvena“ visos jo nuoskaudos ir troškimai. Psichologai abejingumą vertina kaip apsaugą nuo streso ir negatyvo.

Daugelis psichikos ligonių sąmoningai dėvi abejingumo „kaukę“, tikėdamiesi užsidaryti nuo priešiško pasaulio, kuris taip ilgai juos atstūmė.

Abejingumas filosofo akimis

Filosofai abejingumą laiko moraleproblema, pagrįsta prarastu kiekvieno žmogaus, kaip unikalaus individo, svarbos suvokimu. Palaipsniui virsdami įrankiu savo tikslams pasiekti, vienas kitą laikydami preke, patys žmonės tampa daiktais.