Filosofinis lyrinis Lermontovas sausas karstasliūdesys, pesimizmas, niūri nuotaika, ilgesys. Faktas yra tas, kad Michailas Jurjevičius gyveno stagnacijos epochoje, jo jaunystės metu ir augdamas buvo politinės reakcijos laikotarpis po nesėkmingo dešimtojo dešimtmečio sukilimo. Daugelis protingų ir talentingų žmonių buvo panardinami į save, išsigandę, laisvę mylinanti nuotaika buvo uždrausta. Todėl nenuostabu tamsių ir pesimistinių Lermontovo kūrinių.
Michailas Yurevich nukentėjo nuo to, kad jis negalėjokalbėti, atvirai skelbti savo idealus, mintis ir norus. Jis išliejo visus skausmus ir kančias popieriuje, nes jis norėjo, kad jį girdėtų bent kažkas. Lermontovo filosofiniai žodžiai yra skirti klajokliams, vienišiems klajokliams, kurie neturi vietos visuomenėje. Poetas tunelio gale nemato šviesos, amžininkai jam sukelia tik kartingą šypseną, nes jo karta nesugeba mąstyti, jausti ir kurti.
Michailas Jurievichas niekina ne tik visuomenę, bet irpats, nes jis turi gyventi autokratinėje baudžiauninkų būsenoje ir tuo pačiu jis nieko nepajėgus pakeisti. Lermontovo dainų tekstų ypatumai yra tai, kad poetas jaunimą laiko praradusiu visuomenę, jie jau buvo gimę nevaisinga siela. Poeto nuomone, Rusija pasirodo kaip šeimininkų ir vergų šalis. Jis kaltina aukštuomenę ir piktai kreipiasi į minią, o tai yra „bedvasių žmonių atvaizdai“.
Lermontovo filosofiniai žodžiai yra pripildyti rusų kalbanacionalinė dvasia. Michailas Jurijevičius savo darbuose išskyrė du Rusiją: pasaulietišką ir populiarią. Poetas pripažįsta, kad myli savo tėvynę, bet „keista meile“. Jis nesirūpina karinėmis pergalėmis, nedideliu pokalbiu, jo siela džiaugiasi dėl Rusijos prigimties, paprastų valstiečių šventės. Paskutiniais savo gyvenimo metais Lermontovas pripažįsta tik žmonių Rusiją, ji yra arčiau jo, labiau pažįstama ir suprantama. Rašytojas buvo vienas iš pirmųjų, kritikuodamas savo šalį, atvirai kalbėdamas apie savo trūkumus, tačiau jis nebuvo gloating, bet skausmas ir kartumas nuo pasipiktinimo tėvynėje, kuri nusipelno geresnio likimo.
Lermontovo žodžių analizė rodo, kad poetasdaug dėmesio skiria poeto likimo ir jo vaidmens visuomenėje klausimui. Ši kūrinių tema labai dažnai įgyja priešišką ir agresyvų požiūrį, nes Michailo Jurevičiaus santykiai su minia susiklostė ne geriausiai. Visuomenės ir kūrybingo žmogaus santykis ypač ryškiai aprašytas eilėraštyje „Pranašas“. Rašytojas pasakoja, kaip sunku žmonėms atnešti tiesą, gyventi nesusipratime, iškęsti kitų netikėjimą.
Filosofiniai Lermontovo žodžiai persmelkti niūriosnuotaika, netikėjimas geresniais laikais, nusivylimas žmonėmis, panieka amžininkams, neapykanta autokratijai. Beveik visi darbai yra giliai pesimistiški. Tema „poetas-visuomenė“ yra pagrindinė filosofinių žodžių tema, Lermontovas ją atskleidė eilėraščiuose „Poetas“, „Poeto mirtis“, „Žurnalistas, skaitytojas ir rašytojas“.
