Kolektyvinis nesąmoningas terminasbuvo įtrauktas į psichologiją mokinys ir pasekėjas, o vėliau ir Freudo priešininkas Carlas Gustavas Jungas XX amžiaus pradžioje. Anot psichologo, žmogaus sąmonė, kuri yra būtina jo pilnaverčio, aktyvaus egzistavimo sąlyga, yra tik mažas viršutinis sluoksnis. Žemiau yra dar vienas, išsamesnis, kuriame yra užmiršti ar užgniaužti asmeniniai prisiminimai, jausmai ir elgesio modeliai, kuriuos Jungas paskiria kaip asmeninius ar individualius nesąmoningus. Po šiuo antruoju sluoksniu yra beribis ir neišmatuojamas senesnis sluoksnis, susidedantis iš elgesio modelių ir vaizdų, kurie buvo suformuoti ir pakartoti daugybę kartų visos žmonijos kultūrinio ir istorinio vystymosi procese. Jungas šį sluoksnį įvardijo kaip objektyvios ir kolektyvinės sielos pasireiškimą, vėliau pavadintą „kolektyviniu nesąmoningumu“, nes jį sudaro elgesio formos ir įvaizdžiai, kurie yra prieinami kiekvienam žemėje gyvenančiam, bet kurio žmogus neįgyja per savo gyvenimą, ir sąmonės suvokti neįmanoma.
Šios hipotezės priežastis buvovieno paciento stebėjimas psichiatrijos klinikoje. Nagrinėdamas savo ligotas fantazijas ir svajonių įvaizdžius, Jungas atrado daugybę paralelių tarp jų ir mitų apie įvairias kultūras ir tautas, kurių pacientas niekada neskaitė ir nežinojo. Tai būtų galima paaiškinti tik tuo, kad egzistuoja kolektyvinis sielos pamatas, kuris mitologiniais vaizdais puoselėja žmogaus fantazijas ir svajones.
Sąmonė žmogaus psichikoje dar nėra ištirtaSenais laikais. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje psichoanalitikai S. Freudas, o vėliau - C. G. Jungas, giliau nagrinėjo šią problemą. Jie parodė, kad nesąmoningoji problema yra labai reikšminga, kad žmogaus suvokiama informacija yra tik maža didžiulės visumos dalis.
Nesąmoningas žmogaus psichikoje yrapsichinių reiškinių, elgesio modelių, būsenų, kurių negalima suprasti ir kontroliuoti, visuma. Tai gali būti požiūris, instinktai, nesąmoningi paskatos, intuityvus mąstymas, kūrybinė įžvalga, hipnotizuojančios būsenos ar sapnai ir pan.
Freudo ir Jungo teorijos, suformuotos tiriant pasąmonę ir jos vaidmenį žmogaus elgesyje, vis dar išlieka tiriant šį sudėtingą psichinį reiškinį.
Z.Freudas nustatė tris pagrindinius pasąmonės pasireiškimo šaltinius - sapnus, neurozes ir klaidingus veiksmus, kurių tyrimui jis panaudojo laisvųjų asociacijų ir analizės metodą, kuris leido atskleisti pasąmonėje paslėptus išgyvenimus. Ką Freudas turėjo omenyje kiekvieną jo išskirtą formą?
Jis tikėjo, kad miego metu valdo protąžmogaus skaičius sumažėja, o pabudimo būsenoje blokuojami vaizdai išeina iš sąmonės sferos. Neurozės yra destruktyvios židinių, sutelktų pasąmonėje, išstumtų iš sąmonę traumuojančių situacijų, kurios sunaikina žmogaus psichiką, rezultatas. Sąmonės išstumtos nemalonios situacijos, lydinčios žmogaus kasdienį gyvenimą ir pasireiškiančios klaidingais poelgiais - kanceliarija, išlygos, pamiršti įvykius ir vardus ir pan., Sukelia vienodai griaunančias pasekmes.
Kaip jau pažymėjo K.-G.Jungas nustatė tris žmogaus psichikos lygius: sąmonę, asmeninį ir kolektyvinį nesąmoningumą. Pastarasis, jo manymu, yra suformuotas iš visų praeities kartų žmonių kolektyvinės atminties. Individo psichikoje kolektyvinė nesąmonė pasireiškia archetipų pavidalu - būdinga visiems vaizdams ir idėjoms, kuriuos emociškai patiria kiekvienas atskirai.
Nepaisant daugybės gamtos tyrimųvis dar nėra nesąmoningos, vientisos, vienijančios teorijos apie jos mechanizmus ir struktūrą, kuri, be abejo, yra susijusi su šio psichologinio ir psichinio reiškinio tyrinėjimo sudėtingumu.
