Kas yra dvasinis aktyvumasvyras? Tai kūrybinga žmonių veikla, kuria siekiama ne keisti gamtą, aplink mus esantį pasaulį, bet pakeisti socialinius dalykus, tai yra kitus žmones. Pagrindinis veiksnys, lemiantis dvasinio aktyvumo turinį ir formas, yra dvasinių reiškinių idealas. Vyras vystosi senas ir sukuria naujas dvasines vertybes savo istorinėje raidoje.
Istorinė pagrindinių dvasinės veiklos rūšių apžvalgaVisuomenė nuolat vystosi, keičiasikartos, vertybes, idealus. Tai reguliarus ir tvarkingas procesas. Visoje žmonijos raidoje egzistavo įvairios istorinės dvasinės veiklos formos, kurių pagrindinį tikslą lėmė visuomenės poreikiai kiekviename vystymosi etape.
Tai apima:moralė, religija, mokslas, menas, filosofija, politinė ideologija, teisė. Kiekvienas žmonijos formavimo etapas dvasinėje prasme nustatė dvasinio aktyvumo turinį ir formas, kurios geriausiai atitinka situaciją. Kiekviena forma yra svarbi ir negali būti pakeista kitomis, tačiau skirtingais istoriniais laikais kai kurie iš jų yra išryškėję. Kaip žinote, viduramžiais būdinga neišspręstoji religijos galia, nes Bažnyčia kontroliavo visas gyvenimo sritis. Nuo XVII a. Padėtis šiek tiek pasikeitė, religija nustojo diktuoti žmonių dvasinės veiklos turinį ir formas. Naują laiką apibūdina filosofija, mokslas, politinė ideologija. Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad kiekvienai šaliai šie pokyčiai vyko savaip. Yra istorijos laikotarpiai, kai vieno tipo dvasinės veiklos tikslas buvo išstumti kitą (pavyzdžiui, mokslas - religija), tačiau tai nesukėlė reikšmingų rezultatų. Šiandien žiniasklaida teigia esanti pirmaujanti dvasinio aktyvumo forma, ir tai nenuostabu. Žiniasklaida nustato normas, vertybes, idėjas per įvairius komunikacijos kanalus. Žinoma, tai prisidėjo prie tam tikrų problemų atsiradimo, pvz., Didinant rinkos santykių svarbą ir mažinant dvasinių vertybių asimiliacijos vaidmenį.
Filosofija kaip konkreti dvasinio aktyvumo rūšis
Dvasinio aktyvumo turinys ir formoskurį lemia pasaulėžiūra, kuri yra filosofijos pagrindas. Savo gyvenimo procese žmogus bando suvokti pasaulį ir save, susiduria su daugybe egzistencinių problemų. Filosofija kaip dvasinio aktyvumo forma nagrinėja žmogaus ir pasaulio santykius, taip pat žmogų su savimi. Tai prisideda prie pagrindinių gyvenimo paminklų formavimo ir asimiliacijos bei gyvybinių reikšmių įgijimo. Filosofija suteikia žmogui idėją apie pasaulį, tam tikros žinios apie tai, kuri yra pasaulinio požiūrio pagrindas. Šiuo atžvilgiu asmuo formuoja tam tikrus gyvenimo principus ir idealus, įsitikinimus ir vertybines orientacijas. Filosofija turi daug sąsajų su tikrove, todėl žmogus turi viršyti tiesioginio, jutiminio pažinimo ribas ir atsisakyti stereotipinio mąstymo.
