Tapytojas impresionistas Edgaras Degas pasirodėšviesos Prancūzijos sostinėje, jo tėvas buvo bankininkas. Berniukas mokėsi piešimo Dailės mokykloje. Jo talentas buvo pastebimas nuo vaikystės, tačiau tikrus šedevrus jis pradėjo kurti daug vėliau.
Paveikslai istorine tema
1850-ųjų pabaigoje, kai buvo EdgarasItalijoje, jam pavyko susipažinti su senųjų menininkų kūryba. Netrukus grįžo į Prancūziją ir nutapė keletą paveikslų pagal istorinius siužetus (Spartos berniukų ir mergaičių konkursas, Semiramis, klojantis miestą ir kt.). Bet gal tik temos šiose drobėse buvo klasikinės: Edgaro graikai atrodė kaip Paryžiaus gyventojai, o vaizdavimo maniera gana atsipalaidavusi ir gaivi.
portretai
1860-aisiais menininkas rašo keletąnuostabūs portretai, šiek tiek primenantys Ingres kūrybą, bet apskritai labai originalūs ir atpažįstami. Šiuose paveiksluose jau aiškiai matomos visiems Degos darbams būdingos savybės: objektyvumas, noras kuo tiksliau perteikti visas detales, taurios spalvos, elegancija. Laišką galima vadinti minkštu, kaip ir Ingreso, tačiau drobės stilius panašus į Manet šedevrus. Moters su gėlėmis portretas nusipelno ypatingo dėmesio – to dar nebuvo tapybos istorijoje. Menininkas nedvejodamas pastato damą ant krašto, o dalis liemens nupjaunama.
Mados tendencijos mene. Ką atstovavo Degas?
Nuo 1860-ųjų iki 1870-ųjų menininkas dažnai lankosiCafé Guerbois, taip pat retkarčiais apsilanko Naujuosiuose Atėnuose. Šiose įstaigose taip pat dažnai lankydavosi Manetas ir jo bendražygiai. Degas paveikslai nuolat rodomi impresionistų menininkų parodose. Kas tuo metu buvo laikoma aktualia? Pirmiausia – tiesioginių emocijų įkūnijimas drobėse, be to, šiuolaikiniai menininkai nevengė pasinerti į paprastų žmonių gyvenimą, iš ten sėmėsi įkvėpimo.
Paryžietis kūrėjas savo veiklos prasme laikė gyvenimo tiesos demonstravimą. Beje, jis visada buvo prieš jos pagražinimą.
Nuostabus paradoksas, šiuolaikinio kino pojūtis
Kiekvienas Degas paveikslas yra ilgo darbo rezultataspastebėjimai ir stulbinantis darbas paverčiant juos užbaigtu vaizdu. Jo drobėse nebuvo nieko tiesioginio, jis ilgai svarstė kiekvieną detalę ir tuo buvo panašus į Poussiną. Tačiau visi jo paveikslai skiriasi tuo, kad vaizduoja akimirką, labai trapią akimirką. Atrodytų, Edgaras Degas tam tikrą vaizdą pamatė visai atsitiktinai ir paskubomis pavaizdavo. Čia ir slypi paradoksas. Žvelgiant į menininkės paveikslą gali atrodyti, kad ji sustingo vos sekundei, o netrukus visos detalės ant jos pajudės. Ir taip turėtų būti. Taip tikėtinai Degas perteikė savo laikui būdingą pašėlusį gyvenimo tempą. Menininkas turėjo silpnumą judesiui ir norėjo pavaizduoti tik jį. Renoiras teigė, kad tai apskritai būdinga daugeliui to laikmečio kūrėjų.
Menininku tam tikra prasme galima laikytipranašas, nes jis numatė šiuolaikinę fotografiją ir kiną. Įdomu tai, kad jo drobėse pavaizduoti žmonės tarsi užfiksuoti ne eiline, o paslėpta kamera. Kalbėdamas apie merginų susitvarkymą, Edgaras Degas sakė, kad iki kurio laiko paveiksluose nuogos moterys pasirodydavo tokiomis nenatūraliai erotiškomis pozomis, kad atrodė, kad čia yra stebėtojas, prieš kurią jos puikuojasi. O jo moterys visiškai atsipalaidavusios ir nesistengia niekam įtikti, o yra visiškai užsiėmusios skalbimu, šukavimu ir apsirengimu.
Proza gimdo poeziją
Degas visada norėjo prasiskverbti į gyvenimo paslaptis, jį galima laikyti ir romantiška prigimtimi, ir objektyviu stebėtoju vienu metu. Jo paveiksluose yra gražių akimirkų ir grubios tiesos.
Tai galite suprasti išnagrinėję jo paveikslusremiantis baletu. Jis vaizduoja ir teatrališkus „užkulisius“, ir pasakišką spektaklį, besiskleidžiantį scenoje. Kaimiškos ir absoliučiai neromantiškos balerinos mūsų akyse virsta elegantiškomis fėjomis, būtent proza gimdo poeziją. Kaip gerai Edgaras Degas suprato šį dėsningumą! Vos pradėjusi šokti balerina tampa grakščia drugeliu.
Pastelinių spalvų naudojimas, stiliaus keitimas
Su amžiumi Degas vis labiau pradeda kreiptis įpastelės, kaip taisyklė, derinant ją su guašu, litografija ar monotipija. Jam ji patiko dėl kilnaus švelnumo, derinamo su atspalvio sodriu ir griežtumu, taip pat dėl gražios miglos. Laikui bėgant menininko stilius tampa vis monumentalesnis. Nebelieka smulkių detalių įvairovės, o spalva ir linija susilieja į vieną. Gana pastebimas kūrybiškumo pokytis. Kalbant apie vėlesnius Degos paveikslus, svarbiausią vietą juose užima spalva, ši spinduliuojanti, laisva, nuostabi stichija.
Figūrėlės
Beveik visą gyvenimą Degas kūrė skulptūras:iš molio ir spalvoto vaško bėgančių žirgų, elegantiškų pozų šokėjų ir besitvarkančių merginų figūrėlės. Į gyvenimo pabaigą menininkas susirgo akių liga, ir jis nebegalėjo tapyti paveikslų, o tik užsiėmė šiomis figūrėlėmis. Edgaras Degas, kurio skulptūros pasaulis ilgą laiką buvo nežinomos, nuo visuomenės slėpė dar vieną savo talentą. Paskutiniai jo metai buvo dramatiški: nepriekaištingu regėjimu bendražygius nustebinęs kūrėjas mirė labai prastai matydamas.
„Mėlynieji šokėjai“
Atskirai reikėtų pasakyti apie šią nuotrauką.Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tuoj skambės muzika, tyri atspalviai šviečia taip linksmai ir vaivorykštei. Šis paveikslas įkūnija visišką laisvumą ir laisvę. Tačiau kritikai ir žiūrovai dažnai tyčiojosi iš menininko, kad jis „nukirpo“ vaizdą, sakydamas, kad Degas tiesiog negalėjo harmoningai patalpinti objekto ar žmogaus ant drobės, išlaikyti jo dydį.
Šis paveikslas nutapytas pastele, kaip ir anksčiauaukščiau pasakyta, kad Edgaras Degas ją mylėjo, nes leido sujungti liniją ir spalvą. Keli šokėjai tarsi susiliejo į vieną, visa drobė prisotinta harmoningo judesio idėjos. Kas prieš mus: sustingusi repeticijos akimirka, pasirodymas? O gal ant drobės pavaizduotas tos pačios merginos atvaizdas, tik skirtingais rakursais? Tikriausiai žiūrovas šio klausimo neužduos, nes jį sužavės dangaus spalvos spindesys, kai kuriose srityse tamsesnis, o kitose šviesesnis. Sijonai mirga ir blizga, kerintys savo blizgesiu ...
Šios nuotraukos dėka daugybė žmonių sužinojo, kas yra Edgaras Degas. „Mėlynieji šokėjai“ atnešė jam šlovę.
„Figūra judanti“
Neseniai Ermitaže buvo surengta paroda pavadinimu„Figūra judant“, kurioje buvo demonstruojamos Degos skulptūros. Šios figūrėlės atrodo tarsi išlipusios iš paveikslo. Daugelis iš trisdešimties bronzinių Paryžiaus meistro figūrų buvo pagamintos tuo laikotarpiu, kai jis kūrė paveikslus. Kai kurie yra pagrįsti absoliučiai originalia idėja, kuri neturi analogų. Pavyzdžiui, figūrą „Vonia“ reikia stebėti iš viršaus – nieko panašaus skulptūros istorijoje nebuvo.
Meistras niekada nerodė savo figūrėlių,išskyrus „Mažąjį šokėją“. Degas ją aprengė tikrais audiniais, kurie kategoriškai nepatiko kritikams. Po šio incidento menininkas kūrė figūrėles išskirtinai „sielai“, o ne parodoms.
Edgaras Degas niekada nelaimėjo bronzos. Savo skulptūras jis kūrė iš vaško ir molio. Šios medžiagos meistrui patiko. Jis galėjo ką nors pakeisti savo nuožiūra, pavyzdžiui, arklio kojos padėtį.
Senatvėje, kai Degas jau sergaMačiau, kaip jis gamino tik tokias figūrėles. Po jo mirties jo bute buvo rasta 150 vaškinių figūrėlių – beveik visos buvo panašios į jo drobes: balerinos, skalbimo moterys, raiteliai.
Dailininko artimieji aptiktas skulptūras padarė iš bronzos, todėl 74 figūrėlės buvo atiduotos geriausiems muziejams.
Visi šioje parodoje apsilankę žmonės tokį nuostabų kūrėją kaip Edgaras Degas atrado nauju būdu. „Figure in Motion“ tapo tikra sensacija meno mylėtojams.
