Šiuo metu pasaulinė stačiatikybė apimapati penkiolika autokefalinių (nepriklausomų) bažnyčių. Tarp jų, pagal Rusijos stačiatikių bažnyčioje priimtą diptiką – jų primatų paminėjimo liturgijoje tvarką, trečią vietą užima Antiochijos bažnyčia, kuri yra viena seniausių pasaulyje. Jos istorija ir šiuolaikinio gyvenimo problemos bus mūsų pokalbio tema.
Šventųjų apaštalų palikimas
Pasak legendos, ji buvo įkurta 37 mšventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus, kurie aplankė Antiochijos miestą, esantį Senovės Sirijos teritorijoje. Šiandien ji vadinama Antakya ir yra šiuolaikinės Turkijos dalis. Reikia pažymėti, kad būtent šiame mieste Jėzaus Kristaus pasekėjai pirmą kartą buvo vadinami krikščionimis. Tai liudija Naujojo Testamento Apaštalų darbų knygos 11 skyriaus eilutės.
Kaip ir visi pirmųjų amžių krikščionys, nariaiAntiochijos bažnyčios iškart po jų įkūrimo buvo smarkiai persekiotos pagonių. Galą tam padarė tik Romos imperijos bendravaldžiai – imperatoriai Konstantinas Didysis ir Licinijus, kurie 313 m. specialiu įsaku įteisino religijos laisvę visose jiems priklausančiose teritorijose, įskaitant Antiochiją.
Pirmieji asketai vienuoliai ir patriarchato pradžia
Yra žinoma, kad po Antiochijosbažnyčia išėjo iš pogrindžio, joje paplito vienuolystė, kuri tuo metu dar buvo religinė naujovė ir iki tol egzistavo tik Egipte. Tačiau, skirtingai nei Nilo slėnio vienuoliai, jų broliai sirai laikėsi mažiau uždaro ir nuo išorinio pasaulio atitrūkusio gyvenimo būdo. Įprasta jų veikla buvo misionieriškas darbas ir labdara.
Toliau šis vaizdas labai pasikeitėamžiuje, kai pasirodė visa galaktika į bažnyčios istoriją patekusių atsiskyrėlių, praktikuojančių tokį asketišką žygdarbį kaip stolpitas. Tokiu būdu išgarsėję vienuoliai ilgą laiką melsdavosi nenutrūkstamai, pasirinkdami jai atvirą bokšto viršūnę, stulpą ar tiesiog aukštą akmenį. Šio judėjimo įkūrėju laikomas Sirijos vienuolis, kanonizuotas vienuolių akivaizdoje, Simeonas Stilitas.
Antiochijos stačiatikių bažnyčia yra vienaiš seniausių patriarchatų, tai yra nepriklausomų vietinių bažnyčių, kurioms vadovauja jų pačių patriarchas. Pirmasis jos primatas buvo vyskupas Maksimas, įžengęs į patriarchalinį sostą 451 m. ir valdžioje išbuvęs penkerius metus.
Teologiniai nesutarimai, atvedę į schizmą
Visą 5–7 amžių Antiochijos bažnyčiaišgyveno aštrios konfrontacijos tarp dviejų prieštaringų teologijos krypčių atstovų laikotarpį. Vieną grupę sudarė Jėzaus Kristaus dvilypės prigimties, jo dieviškosios ir žmogiškosios esmės doktrinos pasekėjai, įsikūniję jame nesusilieję ir ne atskirai. Jie vadinami diofizitais.
Jų priešininkai, miafitai, laikėsi kitokiopožiūris. Jų nuomone, Jėzaus Kristaus prigimtis buvo viena, tačiau įkūnijo ir Dievą, ir žmogų. Ši koncepcija buvo atmesta ir pripažinta eretiška 451 m. Chalkedono susirinkime. Nepaisant to, kad ją palaikė tais metais valdęs imperatorius Justinas I, miafitų doktrinos šalininkams galiausiai pavyko susivienyti ir užkariauti daugumą Sirijos gyventojų. Dėl to susiformavo paralelinis patriarchatas, kuris vėliau tapo Sirijos stačiatikių bažnyčia. Ji išliko iki šių dienų, o buvę jo priešininkai tapo Graikijos bažnyčios dalimi.
Valdant arabų užkariautojams
637 metų gegužę Siriją užėmė arabai, kurietapo tikra katastrofa jame gyvenančioms graikų ortodoksų bendruomenėms. Jų padėtį pablogino tai, kad užkariautojai juose įžvelgė ne tik netikiuosius, bet ir potencialius savo pagrindinio priešo – Bizantijos – sąjungininkus.
Dėl to Antiochijos patriarchai, pradedantMakedonija, palikusi šalį 638 m., buvo priversta perkelti savo sostą į Konstantinopolį, tačiau po Jurgio mirties 702 m. patriarchatas buvo visiškai nuslopintas. Antiochijos bažnyčia savo primatą atgavo tik po keturiasdešimties metų, kai tais metais valdęs kalifas Hishamas davė leidimą rinkti naują patriarchą, bet kartu nustatė griežtą jo lojalumo kontrolę.
Turkų seldžiukų invazija ir kryžiuočių invazija
XI amžiuje Antiochijoje įvyko nauja invazijaužkariautojai. Šį kartą jie pasirodė esą turkai seldžiukai – viena iš Vakarų turkų atšakų, pavadinta jų lyderio Seljuko vardu. Tačiau jiems nebuvo lemta ilgai laikytis savo užkariavimų, nes po keliolikos metų juos išmušė šiose vietose pasirodę kryžiuočiai. Ir vėl Antiochijos bažnyčia buvo priversta išgyventi jai itin sunkius laikus, nes ji atsidūrė katalikų, visur bandančių įtvirtinti savo išpažinties dominavimą, valdžioje.
Tuo tikslu jie išvarė tą, kuris tais metais valdėpatriarchas Jonas, o į jo vietą buvo paskirtas Romos prelatas Bernardas. Labai greitai visi stačiatikių vyskupai teritorijose, kurios pateko į kryžiuočių valdžią, buvo pakeistos katalikų hierarchais. Šiuo atžvilgiu Antiochijos ortodoksų sostas vėl persikėlė į Konstantinopolį, kur išliko iki 1261 m., kai Europos užkariautojų padėtis buvo labai susilpnėjusi.
Persikėlimas į Damaską ir Osmanų jungą
XIII amžiaus pabaigoje kryžiuočiai buvo priverstipaliko savo paskutinę nuosavybę Rytuose, tačiau iki to laiko stačiatikiai, kurie prieš du šimtus metų sudarė pusę Sirijos gyventojų, buvo beveik visiškai išnaikinti ir sudarė tik mažas išsibarsčiusias grupes. 1342 m. Antiochijos bažnyčios patriarchalinis sostas buvo perkeltas į Damaską. Ten jis stovi iki šiol. Tai, beje, yra atsakymas į dažnai užduodamą klausimą, kur šiandien yra Antiochijos bažnyčia.
1517 metais Siriją užėmė Osmanaiimperija, ir dėl to Antiochijos patriarchas buvo pavaldus savo kolegai Konstantinopoliui. Priežastis buvo ta, kad Bizantija ilgą laiką buvo valdoma turkų, o Konstantinopolio patriarchas turėjo tam tikrą apsaugą nuo valdžios. Nepaisant to, kad stačiatikių bažnyčia buvo apmokestinta dideliais mokesčiais, jos eilinių narių padėtis reikšmingai nepablogėjo. Nebuvo pastebėti ir jų prievartinės islamizacijos bandymai.
Ne tolima praeitis ir šiandiena
Naujausios istorijos laikotarpiu Antiochijos bažnyčiamėgavosi Rusijos valdžios globa. Būtent jo remiamas ortodoksų arabas Meletijus (Dumanis) 1899 metais užėmė patriarchalinį sostą. Tradicija į šias pareigas pasirinkti arabus tęsiasi iki šiol. Vėliau Nikolajus I ne kartą teikė bažnyčiai finansines subsidijas.
Šiandien Antiochijos stačiatikių bažnyčia,vadovauja šimtas šešiasdešimt septintasis patriarchas Jonas X (Jazidzis), apima dvidešimt dvi vyskupijas, o parapijiečių skaičius, įvairiais skaičiavimais, svyruoja nuo dviejų milijonų žmonių. Kaip minėta aukščiau, patriarchalinė rezidencija yra Damaske.
Bažnyčios konfliktas Artimuosiuose Rytuose
2013 metais tarp judviejų kilo konfliktasseniausių bažnyčių pasaulyje. To priežastis buvo abipusiai nesutarimai dėl teisės būti išpažinties Katare. Antiochijos patriarchas Jonas X išreiškė nepasitenkinimą savo kolega Jeruzalėje dėl jo pretenzijų šio Artimųjų Rytų emyrato vyskupijoms. Atsakymą jis gavo tokia forma, kuri netoleravo prieštaravimų. Nuo tada konfliktas tarp Jeruzalės ir Antiochijos bažnyčių įgavo tokį nesutaikomą pobūdį, kad tarp jų nutrūko net eucharistinė (liturginė) bendrystė.
Tokia situacija tikrai yra žalingaviso pasaulio ortodoksijos vientisumas ir vienybė. Šiuo atžvilgiu Maskvos patriarchato vadovybė ne kartą išreiškė viltį, kad Antiochijos ir Jeruzalės bažnyčios sugebės įveikti savo nesutarimus ir rasti priimtiną sprendimą.
Atsisakymas dalyvauti ekumeninėje taryboje
Šiais metais Kretoje vyko birželio 18–26 dPanortodoksų (ekumeninė) taryba. Tačiau tai vyko be keturių autokefalinių vietinių bažnyčių, kurios dėl įvairių priežasčių atsisakė kvietimo dalyvauti. Tarp jų buvo ir Antiochijos bažnyčia. Panortodoksų taryba buvo ruošiama karštų diskusijų atmosferoje daugeliu klausimų, kurie sukėlė nesutarimų tarp galimų jos dalyvių.
Tačiau dėl ilgo ir daugialypio darbosurengtų bažnyčių atstovų, nepavyko susitarti dėl daugumos svarbiausių klausimų. Būtent dėl šios priežasties Antiochijos bažnyčia atsisakė dalyvauti susirinkime. Tai paaiškinta šių metų gegužę jų Sinodalinio departamento atstovo pranešime. Panašų sprendimą priėmė Bulgarijos, Gruzijos ir Rusijos ortodoksų bažnyčių vadovybė.
