Visoms kūno sąlygoms, nesvarbu, ar virusinėmsinfekcija ar bakterinė, hipotermija ar saulės smūgis, pirmiausia reaguoja kraujas. Remiantis jo rodikliais, galima spręsti apie uždegiminius ar infekcinius organizmo procesus. Vienbranduolės kraujo ląstelės dažniausiai praneša apie tokios ligos buvimą kaip infekcinė mononukleozė.
Ūminė infekcinės ligos mononukleozėsukėlė herpevirusų šeimos Epstein-Barr virusas. Infekcijos šaltinis yra asmuo (viruso nešiotojas), sergantis ūmine ligos forma, taip pat ištrintas be akivaizdžių klinikinių pasireiškimų. Iš esmės infekcija perduodama ore esančiais lašeliais, o artimai bendraujant su pacientu gali būti ir kontaktinis-buitinis infekcijos perdavimo būdas (per įprastus namų apyvokos daiktus: indus, rankšluosčius). Infekcijos sukėlėjas dideliais kiekiais randamas seilėse ir kituose biologiniuose skysčiuose, todėl infekcija perduodama bučiuojantis, taip pat seksualinio kontakto metu.
Esant tipinėms klinikinėms apraiškoms,šie simptomai: tonzilitas, kataraliniai nosiaryklės reiškiniai, padidėję limfmazgiai (gimdos kaklelis yra 100% atvejų), padidėjusi blužnis ir ryškus kepenų išsiplėtimas (išsikiša už dešiniojo hipochondrio krašto). Nustačius bendrą kraujo tyrimą, atsiranda netipinių šiai ligai būdingų vienbranduolių ląstelių. Kraujyje padidėja ESR, pastebima ryški leukocitozė. Pacientai skundžiasi aukšta silpninančia temperatūra iki 40 ° C, gerklės skausmu, padidėjusiais limfmazgiais, bendru silpnumu.
Tyrimo metu pacientai turigomurio tonzilių hiperemija, padidėję regioniniai ir periferiniai limfmazgiai, kurie nėra prilipę prie pagrindinių audinių. Oda virš jų lieka nepakitusi; palpacijos metu mazgai yra šiek tiek skausmingi. Nuo ligos pradžios blužnies ir kepenų padidėjimas didėja ir pasiekia piką pirmosios savaitės pabaigoje. Retai užsikrėtusiems pacientams pastebimas geltonumas ir edema.
Kartais prasideda infekcinė mononukleozėištrinti ar besimptomiai. Tokiu atveju diagnozuoti ligą įmanoma tik laboratorinių tyrimų metodų dėka. Konkretus mononukleozės žymuo yra tas, kad mononuklearinės ląstelės randamos kraujyje. Jų kiekybinis rodiklis yra tiesiogiai proporcingas paciento infekcijos sunkumui. Jei simptomatologija yra išreikšta akivaizdžiais apsinuodijimo požymiais, sekinančia karščiavimu, tada mononuklearinės ląstelės kraujyje padidėja kelis kartus.
Infekcinės mononukleozės gydymas turisimptominis ir nukreiptas į bendrą kūno stiprinimą. Esant ryškiems hipertermijos simptomams, skiriami karščiavimą mažinantys vaistai (jei nėra kamštinio reflekso, galima vartoti parenteraliai arba gerti). Dezinfekciniai tirpalai uždegiminiam procesui nosiaryklėje pašalinti (furacilinas, chlorofiliptas). Svarbu stebėti lovos režimą, izoliuoti pacientą nuo kitų, skiriant asmeninius daiktus, kad būtų išvengta kitų žmonių infekcijos. Maistas turi būti lengvai virškinamas, neįtraukiami ekstrahuojantys riebūs ir kepti maisto produktai, taip pat rekomenduojama gausiai gerti. Skiriami imunostimuliatoriai: ženšenio, radiolių ar eleuterokoko tinktūra. Palaikomajai terapijai rekomenduojamas interferonas. Antibakteriniai vaistai ir sulfonamidai neskiriami dėl jų neveiksmingumo sergant virusinėmis infekcijomis. Jų naudojimas yra veiksmingas papildant antrinę infekciją.
Lėtinės infekcinės mononukleozės formos nebuvo užregistruotos.
Pasveikus jie kartojasilaboratoriniai tyrimai. Vienbranduolines ląsteles kraujyje galima aptikti dar 6–8 mėnesius. Netipinės vienbranduolės ląstelės arba virocitai yra limfocitai, turintys panašių morfologinių savybių kaip monocitai. Vienbranduolės ląstelės, jų norma organizme (netipinės formos), turėtų būti ne didesnė kaip 10% leukocitų formulėje nuo viso limfocitų skaičiaus.
