Pagal klasikinį sąvokos apibrėžimą„Demokratinė valstybė“ paprastai suprantama kaip vyriausybės forma, kurios struktūra ir veikla atitinka žmonių valią. Su šios rūšies vyriausybe yra patenkintos visų pirma piliečio ir apskritai asmens visuotinai pripažintos teisės ir laisvės. Nepaisant šios koncepcijos stagnacijos, ji slepia pačią gilesnę prasmę, kuri kartais skiriasi nuo realios situacijos konkrečioje šalyje.
Зачастую провозглашённое демократическое dėl tam tikrų aplinkybių valstybė ne visada gali visapusiškai laikytis savo principų, o kartais ir sąmoningai bei sąmoningai atsisako. Net ir labai išsivysčiusios šiuolaikinės galios, kurios prisiima (dažnai vienašališkai) pareigą išlaikyti demokratiją pasaulyje, ne visada griežtai laikosi principų, kuriuos jos gina savo vidaus politinėje ir išorinėje veikloje.
Jei bandysite padaryti reitingą šalims, kuriosedemokratiškos valstybės ženklai yra įgyvendinami visapusiškiau ir harmoningiau, tada aktyvūs pasauliniai „demokratijos vežėjai“ užima toli nuo pirmųjų jo vietų. Tikimasi, kad žmonių suverenitetu grindžiama galia bus progresyvesnė ir perspektyvesnė. Pati faktas, kad demokratinė valstybė veikia kaip tam tikras šiuolaikinės visuomenės valdymo modelio pavyzdys, suteikia optimistinę nuotaiką ir įkvepia vilties „populiaraus valdymo“ šviesia ateitimi. Kuriamos civilizuotų galių bendruomenės, kurių tikslas - kartu išlaikyti demokratinius principus tarpvalstybiniu lygmeniu.
Если рассмотреть внимательно наиболее часто kaip koncepcijos sinonimai, galima pastebėti, kad teisinė, konstitucinė ir demokratinė valstybė nėra ta pati. Su visais šių terminų artimumu, kiekvienas iš jų atspindi savo šalies progresyvaus valdymo raidą.
Taigi, kad demokratinė valstybė to nedarotai buvo tuščia frazė, kad šalyje turėtų būti kuriama visavertė pilietinė visuomenė. Vyriausybės statizmo troškimas yra kuo mažesnis, todėl būtina griežtai laikytis jos kišimosi į dvasinį ir ekonominį gyvenimą ribų, užtikrinant kultūros ir verslumo laisvę. Pagrindinė demokratinių normų besilaikančios valstybės funkcija yra užtikrinti viešuosius interesus, žmogaus ir pilietinių teisių bei laisvių apsauga turi būti besąlyginė. Totalitarinė valstybė yra visiškai priešinga demokratinei valstybei, tai yra dvi viena kitą išskiriančios sąvokos.
Demokratinės valstybės ženklų gaususvarbiausia turėtų būti laikoma tikra atstovaujamoji demokratija ir maksimalus tiek piliečio, tiek asmens teisių ir laisvių užtikrinimo lygis. Atstovaujamoji demokratija suprantama kaip demokratijos principo įgyvendinimas per institucijas, kurios turi pasirenkamąjį pobūdį. Jų užduotis yra atstovauti piliečiams, jiems suteikiama išimtinė įstatymo teisė. Atstovaujamieji organai (jie yra vietos savivaldos, parlamentų išrinkti organai) turi teisę spręsti gyvybiškai svarbiausius žmonių klausimus nuo biudžeto priėmimo ir teritorinių ginčų sprendimo iki karo paskelbimo ir nepaprastosios padėties bei karo padėties įvedimo.
Įvairių šalių konstitucijos atstovuivaldžiai buvo suteikti įvairūs įgaliojimai. Tarp jų svarbiausia ir privaloma įstatymų leidžiamoji valdžia ir biudžeto priėmimas. Atstovaujamieji organai ne visada tiesiogiai kontroliuoja vykdomąją valdžią, panaši padėtis stebima tik esant parlamentinei valdymo formai, tačiau bet kokia sistema jiems suteikia ypatingas konstitucines galias šioje srityje. Didžiausias atstovaujamųjų organų veikimo efektyvumas pasiekiamas bendradarbiaujant su vykdomosios valdžios organais. Kartu turi būti griežtai laikomasi vykdomosios valdžios nesikišimo į atstovaujančiosios institucijos veiklą ir konkuruojančios įstatymų leidžiamosios valdžios nebuvimo reikalavimo.
Pilietinių ir žmogaus teisių užtikrinimas irlaisvė yra esminis demokratinės valstybės bruožas. Dažnai šio principo nesilaikymas kelia abejonių dėl demokratinės tam tikros valstybės prigimties. Visiškas teisinio minimumo įgyvendinimas, kurį deklaruoja pagrindinis valstybės įstatymas, yra pagrindinis visų valdžios šakų uždavinys.
