Kai mūsų artimieji ar draugaiKažkoks sielvartas, bėda ar kažkas blogo nutinka, norime pareikšti užuojautą. Dažnai mes nežinome, kaip tai padaryti teisingai. Kaip išsirinkti tinkamus žodžius, kad užuojautos išreiškimas nepakenktų kažkieno jausmams ir sukeltų dar didesnį nusivylimą mūsų pašnekovui? Mums ypač rūpi klausimas: kaip išreikšti užuojautą žmogui, kuris neteko kažko iš artimų žmonių? Taip atsitinka, kad turėtume informuoti šią nemalonią naujieną. Kaip tai padaryti teisingai? Kaip padėti žmogui išgyventi šią tragediją?
Prieš pradėdami kalbėti, turėtumėte būti geriapmąstykite savo žodžius, kad užuojautos išraiška kenčiančiam žmogui tikrai suteiktų tam tikrą paguodą ir padrąsinimą. Tai padaryti bus lengviau, jei žodžiai bus užrašyti ant popieriaus, t.y. parašyti užuojautos laišką. Ramioje aplinkoje verta rasti sielvartaujančiam asmeniui padrąsinančių žodžių ir pasiūlyti praktinės pagalbos. Laiške būtų tikslinga paminėti padėką už kai kuriuos praeities gerus darbus ar mirusiojo savybes, jei buvote asmeniškai su juo pažįstamas.
Jei reikalaujama, kad nuolat būtum šalia tųkas patiria tokią netektį, ko verta ar neverta kalbėtis su šiuo žmogumi? Kaip pareikšti užuojautą vaikui mirus jo artimiesiems - tėvams ar seneliams, močiutėms - tiems, kuriuos jis taip myli? Tai bus aptarta straipsnyje.
Jei blogos žinios apie mylimo žmogaus mirtįvyras, mes vaikui sakome, kaip tokiu atveju pareikšti užuojautą? Psichologai sako, kad negalima jo apgauti ar kaip nors kitaip paslėpti tiesos nuo jo. Tai nebus naudinga vaikui. Jokiu būdu negalima sakyti, kad jo miręs mylimasis tik miega. Priešingu atveju vaikas gali bijoti užmigti, ir tai sukels papildomą stresą. Nereikia rašyti pasakojimų apie tai, kad Dievas turi angelus danguje, ar kad tai yra jo valia - jis nuvedė motiną (močiutę) į savo dangų. Tokie samprotavimai gali pakirsti žmogaus, ypač vaiko, tikėjimą. Jis laikys Dievą žiauriu ir neteisiu. Nereikia priversti vaiko priartėti prie karsto prie kūno, jei jis bijo. Geriau jam išsamiai paaiškinti mirusiojo būklę - jis nieko nejaučia, negalvoja, nemato, negirdi. Jis neskauda ir nėra blogas. Tai yra mirtis. Kad vaikas nebijotų mirusiojo, būtina jam pasakyti, kad mirdamas žmogus nebegali nieko padaryti, negali nei atsistoti, nei kalbėti. Jei vaikas jau pakankamai senas ir daug supranta, turėtumėte jam pasakyti, kad žmogus elgiasi ir galvoja tik tol, kol jo smegenys gyvos. Mirusieji negali paveikti gyvųjų, todėl to nereikia bijoti. Jis nieko daugiau negali padaryti.
Kiekvienas žmogus turi savo individualią reakcijąviskas, kas vyksta. Jūs neturėtumėte smerkti liūdinčio žmogaus dėl ašarų ar, priešingai, įtikinti jį verkti. Net jei vyras verkia, tame nėra nieko gėdingo. Tai jausmai! Baimė, nepasitikėjimas, nusivylimas ir net pyktis mirusiajam yra normali reakcija. Jūs neturėtumėte skubinti dalykų. Nereikia skatinti žmogaus greitai „pamiršti“ savo sielvartą ir gyventi „įprastą“ gyvenimą. Jis turi teisę į savo jausmus! Taip pat neturėtumėte blogai kalbėti apie mirusįjį. Arba pasakykite tokias frazes: „Na, pagaliau, tave kankina (kankina)! Dabar galite bent jau lengvai atsikvėpti! " Patikėkite, šie žodžiai nieko neskatina. Kad ir koks buvo mirusysis, jis buvo artimas ir mylimas, o jo netektis sukelia liūdesį, o ne džiaugsmą.
Kaip šiuo atveju reikšti užuojautą?Kartais nereikia visai nieko sakyti. Jums tiesiog reikia būti ten. Sėdėkite tyloje, laikykite ranką, apkabinkite, leiskite verkti. Būkite pasirengę padėti darbais, o ne žodžiais. Neklauskite apie nieką, nesakykite pareigingos frazės, pavyzdžiui: „Skambinkite, jei jums ko nors reikia“. Geriau tiesiog būti draugu! Iš tikro. Praktikoje. Užuojautos, užuojautos ir paguodos žodžiai turėtų būti ne tik iš proto, bet pirmiausia iš širdies. Tada gedintis žmogus pajus jūsų nuoširdų rūpestį ir norą palengvinti jo skausmą.
