Gyvenimo ir mirties tema yra paliesta daugeliofilosofai, rašytojai ir poetai. Aleksandro Puškino kūryboje jis eina tarsi raudonas siūlas. Kaip pavyzdys naudojamas lyrinis kūrinys „Ar aš klaidžioju triukšmingomis gatvėmis". Šios elegijos analizė mums atskleis jos siužetą, prasmę ir pasakos apie poeto požiūrį į gyvenimą ir gresiančią mirtį.
Pagrindinės A.S. Puškino kūrybos temos
Poetas ir rašytojas išsiskyrė iš kitų autoriųuniversalumas rašant. Savo darbuose jis palietė daug temų. Puškinas šlovino laisvę, bandė kovoti su autokratija, neaplenkė aktualių politinių klausimų, kovojo ir palaikė žmonių laimę. Draugystės ir meilės temos užėmė svarbią vietą jo kūryboje. Jis garsino gimtąją gamtą, peizažus.
Kaip ir daugelis kitų poetų, A.S. Puškinas pasidalijo savo asmenine patirtimi, apmąstymais apie savo tikslą, likimą, gyvenimą ir mirtį. „Ar aš klajoju triukšmingomis gatvėmis“ yra elegijos eilėraštis, parodantis skaitytojams vieną iš temų, nerimaujančių dainų tekstams. Matome, kaip didysis poetas susijęs su mirtimi, kurios, deja, niekam nepavyks išvengti.
„Ar aš klajoju triukšmingomis gatvėmis“, Puškinas A. S.: turinys
Poemoje, kurią svarstome, poetassako, kad ir kur jis bebūtų, jį aplanko mintys. Jie apie tai, kaip bėga metai, visiems lemta mirti, o artėja kažkieno valanda. Lyrinis herojus žiūri į ąžuolą ir mano, kad jis jį pergyvens taip pat, kaip ir pergyveno savo protėvius. Kai glamonėja kūdikį, jis galvoja, kad jis žydės, o jis pats smilkys. Kiekvieną dieną poetą aplanko mintis apie artėjančią mirtį, apie galimas jos priežastis. Jis pažymi, kad, nepaisant to, kad mirusiam kūnui nerūpi, kur būti, jis pats nori pailsėti netoli savo gimtųjų vietų.
Poetas baigia elegiją sakydamas, kad po joišliks jaunas gyvenimas ir amžina gamta. Tai yra darbo „Ar aš klaidžiu triukšmingomis gatvėmis“ turinys. Analizė, kurią nagrinėsime toliau, parodys, kokie metodai naudojami šiuose dainų tekstuose. Taip pat atkreipsime dėmesį į kitus su šiuo darbu susijusius dalykus.
„Ar klajoju triukšmingomis gatvėmis“: dainų tekstų analizė
Šis kūrinys buvo sukurtas 1829 m. Gruodžio mėnišleista 1830 m. Jis parašytas jambiniu tetrametru ir kryžminiais keturiukais. Kūrinio žanras yra elegija. Tai filosofiniai tekstai, skirti amžinai temai. Joje poetas perteikia savo mintį apie mirties neišvengimą žmonėms. Norėdami tai padaryti, jis kreipiasi į įvairias menines technikas, kurios padeda skaitytojui pasinerti į kūrinį ir suprasti autorių. Pagrindinis yra antitezė: gyvybės ir mirties priešprieša („smilkstantis“, „žiedas“). Poetas parodo, kad žmogui šiame pasaulyje skiriamas tik tam tikras laikotarpis, o gamta aplink jį yra amžina.
Jis naudojasi retoriniais klausimais, kuriuose svarsto, kur ir kaip įvyks jo mirtis.
Elegijoje randame epitetus („pašėlusius jaunuolius“), personifikacijas („abejinga gamta“), metaforas („miškų patriarchas“).
Dainų tekstuose aktyviai naudojami veiksmažodžiai („klajojimas“, „įėjimas“, „sėdėjimas“, „žiūrėjimas“, „mąstymas“ ir kt.) Taigi poetas parodo, kaip jo gyvenimas šluojasi ir artėja artėjanti mirtis.
Išvada
Mes ištyrėme vieną iš didžiojo ruso elegijųpoetas "Ar aš klajoju triukšmingomis gatvėmis". Kūrinio analizė parodė, kad tekstų autorius laikosi neišvengiamos mirties temos. Sužinojome, kad Puškinas sutinka su šia neišvengiamybe. Panašu, kad jis sako, kad tai yra gyvenimas ir nuo jo negalima išsisukti: gyvenimas nėra amžinas, o vieną kartą pakeičia kita. Tuo pačiu metu Puškinas parodo skaitytojams, kad ne viskas šiame pasaulyje yra pražūtinga per gamtą.
Norėdami perteikti savo viziją skaitytojams, poetas pritaikė keletą meninių metodų, kurios lyrikos kūrinio kalbą padarė ryškesnę ir sugebėjo atskleisti autoriaus mintis.
