Žmonija jo evoliucijos metu praėjotoli nuo gyvulių bandos iki šiuolaikinės visuomenės. Atskirti nuo gyvūnų pasaulio, žmonės paveldėjo iš jo pasąmonės norą apsupti tokių žmonių kaip jų (jų genties žmonės) ir priešišką požiūrį į žmones, kurie turi matomų skirtumų dėl išvaizdos, elgesio, gyvenimo būdo. Šis žmogaus gyvybės būklės rūdis sukelia nepakantą požiūrį į „baltąsias varnas“ - žmones, kurie skiriasi nuo daugumos. Primityvioji gentis nežinojo, kokia tolerancija: instinktas išsaugoti žmonėms, diktuojamiems tik vaikams rūpintis, ir kitiems genties nariams, kurie skiriasi nuo daugumos jos atstovų, žmonės buvo priešiški.
Kokiame žmogaus raidos etapetolerancijos sąvoka? Kai tik gentys pradeda įsitraukti į taikius, tarpusavyje besikeičiančius bendravimus, žmonės pradėjo atrasti „kitą“. Ksenofobija, ty svetimos baimės, neįprasta, pradėjo duoti kelią naujam, nežinomam. Vis dažniau atsitiko situacijos, kai vienos genties žmonės gyveno kitoje buveinėje, toliau sekdami savo papročius, išsaugodami kalbą ir tradicijas. Senuose tekstuose mes tenkiname pirmuosius moralinius reikalavimus ir raginame toleranciją. Pavyzdžiui, Biblijoje (Ex. 22: 21, Lev.19: 33) pateikiami aiškūs nurodymai būti tolerantiškiems, o tuo pačiu metu atskleidžiami tokie tolerantiški elgesio motyvai.
Здесь мы видим терпимость к иностранцам, то есть gimtoji kita kalba ir kita kultūra. Tačiau šiuolaikinė tolerancijos sąvoka yra daug platesnė nei senovėje. Ką tolerancija reiškia šiuolaikiniam žmogui? Šis terminas reiškia toleranciją skirtingo elgesio, gyvenimo būdo, požiūrio, religijos atžvilgiu. Bet pats žodis „kantrybė“ jau yra įtvirtintas kažko įveikimu, „kančia“, ką turime išgyventi. Tai genties rudimentas, kai nepatinka kitoks gyvenimo būdas ir mintys. Mes vis dar esame pasirengę priimti situaciją, kai „kiti“ egzistuoja kažkur toli, bet kai jie tampa artimais kaimynais, žmonės pradeda jaustis neramus.
Istorijos metu buvo daugybė perviršiųnetolerancija kitų rasių atstovams, tautoms ir etninėms grupėms. Antisemitizmas nėra nei pirmas, nei paskutinis iš jų. Bet ką daryti, jei jūsų tautos atstovas, jūsų kalba kalbantis asmuo, kuris iš esmės priklausymo jūsų tautai faktu neturėtų niekuo skirtis nuo daugumos, staiga pasirenka kitokį tikėjimą, kitokį gyvenimo būdą, kitas vertybes? Viduramžiais, kai tolerancijos normos jau buvo priimtos kitų tautybių atžvilgiu, požiūris į religinius disidentus Europos krikščionybės gilumoje vis dar buvo barbariškas. Jie žinojo, kas yra tolerancija XIII amžiuje, kai Beziers miesto gyventojai buvo raginami perduoti visus jame gyvenančius eretikus kryžiuočiams, tačiau gyventojai - nors jie dažniausiai buvo katalikai - atsisakė tai daryti. Tada kryžiuočiai už „tolerancijos nuodėmę“ nužudė visus Bezierso gyventojus.
Religinių karų epochoje tai tapo ypačreikia skubiai apibrėžti, kas yra tolerancija. Europos šalys buvo suskirstytos į „katalikiškas“, kur dauguma gyventojų buvo katalikai, ir „protestantiškas“, kur katalikų buvo mažuma. Tada buvo priimtos religinės tolerancijos normos, pagal kurias skirtingų tikėjimų atstovai galėjo laisvai praktikuoti savo kultą.
Volteras turi vieną iš talpiausiųapibrėžimas, kas yra tolerancija: „Jūsų požiūris man yra labai bjaurus, sere, - rašė jis oponentui, - bet aš atiduosiu savo gyvybę, kad turėtumėte galimybę laisvai jomis pasidalinti“. Šiuolaikinėje jurisprudencijoje tolerancijos principas buvo įtvirtintas tik 1995 m., Kai UNESCO priėmė Tolerancijos principų deklaraciją.
