Žemė yra ideali buveinė žmonėms.Jis negali egzistuoti be gamtos, nes pats yra didelė jos dalis. Prieš daugelį amžių žmonės buvo labai glaudžiai susiję su aplinka ir visiškai nuo jos priklausomi. Nuo tada laikas praėjo, žmogus išmoko statyti miestus, gaminti energiją, skristi į kosmosą, ir nors dabar ryšys su gamta nėra jaučiamas taip aštriai, mes negalime išgyventi be augalų ir gyvūnų, oro ir vandens. Dažnai pasitaiko situacijų, kai žmogus turi susitaikyti su autonominės egzistavimo sąlygomis, tai yra išgyventi laukinėje gamtoje be jokios pagalbos. Tai gali atsitikti nuotykių ieškotojo valia arba už jo valios ribų.
Savanoriškas nuotykis
Kartais žmonės sau tai keliareikalauti iš jų ypatingo santūrumo, pavyzdžiui, norint pereiti vandenyną vienam. Jie paima tam tikrą išteklių kiekį, kuris turėtų trukti kurį laiką, ir iškeliauja į kelią. Išeikvojus šią atsargą, jie yra priversti patys gauti maisto ir vandens, pavyzdžiui, žvejoti ir gėlinti vandenį. Šiuo atveju jie sako, kad tai yra savanoriškas savarankiškas asmens egzistavimas. Jos tikslai gali būti skirtingi: susisiekti su gamta, atlikti mokslinius tyrimus ar eksperimentus, išsiaiškinti jų galimybes. Knygų ir žurnalų puslapiuose gana paplitę autonominio egzistavimo pavyzdžiai. Vienas iš jų - Bjurgo Oslando kirtimas per Antarktidą. 1996-1997 metais jis vienas slidinėjo per Pietų ašigalį. Apie 64 dienas jis įveikė 2845 km sniego ir ledo, rodydamas save tvirtą tiek fiziškai, tiek protiškai. Tačiau paprasčiausio pasauliečio suprantamiausias tokio pobūdžio veiklos pavyzdys yra įprastos turistinės kelionės, kurios drąsuolių ne tiek kankina, bet vis tiek palieka juos vienus su gamta.
Priverstinė autonominė egzistencija
Daugeliui žmonių šis kraštutinumas visiškai nepatinka, nes taip yratikrai labai sunku. Kam kankintis, jei nematai prasmės? Tačiau gyvenimas yra labai nenuspėjamas, ir atsitinka taip, kad norom nenorom žmogus atsiduria akis į akį su gamta ir yra priverstas išgyventi bet kokiomis priemonėmis. Tokia autonominė egzistencija vadinama priverstine. Jis smarkiai skiriasi nuo savanoriško, nes pirmuoju atveju žmogus ruošiasi tokiam nuotykiui, jis sąmoningai eina į jį, išsikeldamas sau tam tikrą tikslą. Pavyzdžiui, jei žmogus pasiklydo miške arba išgyveno laivo katastrofos lauką, jis turi smarkiai atstatyti, kad išgyventų ir grįžtų namo. Tai labai sunku tiek fiziškai, tiek protiškai.
Vienatvės faktorius
Žmogus yra tvarinys, labai priklausomas nuo visuomenės,tai yra iš aplinkinių žmonių. Vien atsidūręs ekstremalioje situacijoje, jis gali psichologiškai palūžti. Juk priverstinė autonominė egzistencija sukelia didžiulę baimę, o jei šalia nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų palaikyti ir nuraminti, tai ši baimė išauga dešimt kartų. Dažnai įvyksta labai neigiama emocinė reakcija, kuri pasireiškia beviltiškumo jausmu, artėjančia mirtimi, skausmu ir kančia. Taip yra dėl to, kad žmogus yra nepažįstamoje aplinkoje, o tai gali sukelti daugybę pavojų jo gyvenimui. Tokiomis akimirkomis ypač ryškus yra pats žmogaus silpnumas ir trapumas. Autonominė egzistencija gali sukelti valdomą ar nekontroliuojamą baimę. Pirmuoju atveju tai gali būti ne tik nekenksminga, bet ir padėti, paskatinti veiksmus, kurie padės efektyviausiai išspręsti problemą. Bet jei tai yra nevaldoma baimė, tada ji pajungia kiekvieną žmogaus mintį ir poelgį. Panika nėra gera, ji tik pablogins situaciją.
Nelaimės iškvietimas
Autonomiškas egzistavimas gamtoje gali būtitrumpalaikis, jei elgiesi teisingai. Pirmas dalykas, kurio nereikia daryti, yra pasitraukti iš įvykio vietos. Geriausias variantas, jei asmeniui negresia pavojus, yra įkurti stovyklą. Iš tiesų, gelbėtojams kalnuose, miške ar esant blogam orui sunku rasti nelaimės aukų. Todėl iš anksto turėtumėte sugalvoti signalą, kuris bus duotas, jei prie žmogaus priartės kokia nors transporto priemonė, pavyzdžiui, sraigtasparnis. Geriausia šiuo atveju bus gaisras. Tai greičiausias ir lengviausias būdas. Medžiaga jai turi būti paruošta iš anksto. Jei tai atsitiks dykumoje, smėlio skardinė, kuri yra įmirkyta kažkokiomis degiosiomis medžiagomis, gali pakeisti krūmynus. Ugnis turėtų būti kūrenama tik tada, kai matoma ar girdima gelbėjimo įranga. Be to, jei tai atvira teritorija, tuomet galite pastatyti bet kokį akmenų ženklą arba sutrypti sniege. Vėliavos iš ryškių audinių taip pat nebus nereikalingos.
Maitinimas
Autonominė žmogaus egzistencija gamtojeSudėtyje yra maisto trūkumas, kuris gali sukelti bado streiką. Jis gali būti pilnas, kai visiškai nėra maisto, bet vanduo patenka į kūną, ir absoliutus, kai nėra net vandens. Pirmasis variantas yra priimtinesnis, nes jėgos galima pasisemti iš vidinių atsargų (riebalų sankaupų ir sumažinant ląstelių dydį bei tūrį). Maistas be maisto gali išgyventi iki 70 dienų, tačiau tai yra suaugę žmonės. Vaikams šis laikotarpis žymiai sutrumpėja. Tačiau pagrindinis dalykas net ir neturint maisto yra vanduo. Kadangi be jo galima gyventi tik porą dienų. Dykumoje ją surasti labai sunku, bet jei pabandysi, viskas įmanoma. Pavyzdžiui, galite pastatyti saulės kondensatorių pagal vandenį atstumiančią plėvelę arba išspausti sultis iš kaktuso. Skonis kartokas, bet tokiomis sąlygomis viskas pavyks. Jei netoliese yra upelis ar upė, tuomet galite gerti vandenį iš ten, bet jis turi būti virinamas, o jei nieko nėra, tada tiesiog turėtumėte panardinti karštą anglį iš ugnies į bet kurį indą. Tai padės išvengti tolesnių infekcijų.
Vietos nustatymas
Priverstinė autonominė egzistencija gali būtisumažėja, jei žmogus moka naršyti vietovę. Pirmas dalykas, kurį galite padaryti, yra grįžti savo pėdomis, jei žmogus pasiklydo. Galite naršyti naudodamiesi keletu dalykų skirtingu paros metu (prie saulės, žvaigždžių, šešėlių, kompaso, laikrodžio, samanų ant medžių). Jei išsiaiškinsite, iš kur atėjote, rasti teisingą kelią bus daug lengviau.
Taigi autonominė egzistencija yranepriklausomas žmogaus išgyvenimas laukinėje gamtoje. Tai gali būti ir savanoriška, ir priverstinė. Abiem atvejais išgyvenimas priklauso nuo panašioje situacijoje esančio asmens moralinės ištvermės ir fizinio pasirengimo.
