„Galbūt (glostantis viltis!)
Nurodys būsimą ignoramus
Mano nuostabiam portretui
Ir jie sako: tai buvo poetas! "
A.S. Puškinas
Paveldas
Tarp šių eskizų taip pat yra Puškino portretas.Siekiant užtikrinti, kad poeto išorinė išvaizda atitiktų savo rankų darbo vaizdą, mes tiriame jo ikonografiją, jo amžininkų prisiminimus. Mums įdomu žinoti, ką iš tikrųjų atrodė visų laikų poetas ir tautos. Čia jis yra 21 metai, po trijų dienų po jo gimtadienio (1820 m. Gegužės 26 d.) Atvyksta į Azovo jūrą.
Jaunystė, drąsa, jausmų perpildymas ir naujamintimis, kurios slypi eilėse. Po kelerių metų, 1829 m., Jo meilės Natalijai Gončarovai laikotarpiu, kai jis paprašo jos rankos, pasirodo Puškino autoportretas. Sutikimo jis negauna, tačiau atsisakymo taip pat nebuvo. Tačiau tokia karšta meilė negalėjo likti be abipusiškumo, o vėliau poetas sulaukia teigiamo atsakymo. Tuo tarpu kelionė į Kaukazą (be vyriausybės sutikimo) vietos karo veiksmų laikotarpiu. Ateities „Kelionės į Arzrum“ eskizai ir užrašai gimsta jau pakeliui. Iš plunksnos teka eilėraščių eilutės „Kaukazas“, „Pakrantė“, „Ant Gruzijos kalvų guli naktinis rūkas ...“. Puškino autoportretas yra neatsiejama šių kūrinių dalis. Grafinis paties poeto ant žirgo atvaizdas nusileido palikuonims. 1829 m. Autoportretas neabejotinai atspindi Kaukaze gautus įspūdžius, nes poetas įžengė į Arzrum kartu su Rusijos kariuomene. Remiantis kita Puškino paveldo tyrinėtojų versija, poetas pabėga nuo valdžios arkliu. Taip pat yra pasiūlymų, kad išdidus Puškino nuopelnas arkliui atspindi jo vidinę būseną, siejamą su Natalijos Goncharovos atsakymu. Šioje Don Kichoto laikysenoje yra visa taurybė ir ištikimybė gražiai damai, kuri persmelkia visas to paties laikotarpio eilutės „Aš tave mylėjau“ eilutes. Kiek vėliau Gončarova sutiko tapti jo žmona.
Poeto, kaip jo kūrybos elemento, autoportretas
Neįkainojami poeto juodraščiai ir eskizai yrapoetinių linijų ir grafikos rinkinys. Piešiniai yra neatsiejama kūrybinio proceso dalis, savotiškas kūrybinis atokvėpis. Grafikos kūrimo akimirkomis jis svarstė ir vertino, laukė minčių pliūpsnio ir įkvėpimo, o mūza jį aplankė. Poetas nesiekia skelbti savo piešinių, jie buvo sukurti vieninteliam žiūrovui - jų autoriui. Puškino autoportretas su rašikliu išsiskiria bruožu, kuris atskleidžia būdingus poeto bruožus, romantišką ir karštą ilgaplaukį dendį ir kartu drąsų ir netgi drąsų laisvai mąstantįjį (eskizas, vaizduojantis Puškiną ir Lermontovą ant Nevos krantai).
Jo portretuose nėra savanaudiškumo šešėlio arnarcisizmas, veikiau, jie kupini subtilios autoironijos, sarkazmo. Švelnus išsišiepimas ant putlių lūpų, technika animacinio filmo maniera, aštrios aiškios linijos tai įrodo. Poetas ant ranka rašytų laukų piešia save ir savo artimuosius, savo kūrinių herojus ir mistinius personažus. Puškino autoportretas, vaizduojantis poetą viliojančią Demoną, persmelktas sarkazmo ir pašaipos. Dailininkas Puškinas ištikimas originalui, ištikimas savo požiūriui į jį. Susidomėjimas savo išvaizda jokiu būdu neužsimena apie egocentrizmą. Toks savęs stebėjimas yra savęs pažinimo būdas. Bet jis juokaudamas mato save su lauro vainiku ant galvos: plikantis senukas raukšlėtu veidu didžiojo Dantės maniera ir žodžiais: „Didysis tėvas P.“ Šioje vizijoje orumas ir pasitenkinimas, pasididžiavimas ir liūdesys, susiję su kūrinio, kurio vertę jis suprato ir žinojo, užbaigimu. Tikslus ir aštriaregis menininkas Puškinas, kurio autoportretas mums visiems žinomas, save nupiešė visais savo veido bruožais, neslėpdamas suplotos nosies, šoninių kailių ir vešlių lūpų. Taip jį prisimena visi, kada nors girdėję jo vardą.
